Wednesday, March 28, 2007

Opeth - 2005 - Ghost Reveries


Vos pasirodžius 2003 metų albumui Damnation, daugelis sunkiosios muzikos mėgėjų negaišdami laiko iškart apšaukė grupę „nusivažiavimu“, „parsidavimu“ ir dar velniai žino kuo. Tiesa, pastarasis albumas tikrai buvo keistokas, beveik akustinis, tačiau ko gero būtent to ir siekė grupė (ar galėjo toks postūmis kūryboje įvykti „netyčia“?). Ir štai, lyg priešprieša paskutiniajam darbui, į pasaulio sunkiosios muzikos padangę, 2005-iesiems metams einant pabaigon, pakilo naujasis ekstremalaus progresyvaus metalo grupės albumas Ghost Reveries.
Vos pradėjus klausyti naujojo albumo vis labiau ryškėja faktas, kad grupė grįžo prie šaknų, arba bent jau prie to, kas buvo iki Damnation. Tiesa, sveriant albumą metaline „sunkumo“ prasme, jam šiek tiek trūksta tos jėgos ir death‘inio metališkumo, kurio buvo kupinas Deliverance (2002), tačiau daugelis kūrinių tikrai mažai kuo nusileidžia minėtajam albumui. Naujajame darbe ausį džiugina tai, kad muzika žengia koja kojon su progresyviojo metalo kanonais. Dauguma kompozicijų gana ilgos, tačiau nenuobodžios ir dinamiškos , stengiamasi vengti pernelyg ilgo tų pačių rifų kartojimo (būtent ši silpnybė ganėtinai sumažina debiutinio Opeth darbo vertę). Labai didelis pliusas yra palyginti nemaža gitaros solo partijų gausa (na, bent jau palyginus su ankstesniais albumais). Be to, soluotės, priešingai senesniems albumams, skamba ganėtinai originaliai ir apgalvotai, nebėra paprasto technikos rodymo ir plaukiojimo elementarių rifų diapazone.
Vienas labai pastebimas dalykas Opeth kūryboje yra tai, kad sulig kiekvienu albumu muzikoje atsiranda vis daugiau švarių vokalų. Šis faktas jau anksčiau minėtųjų „varymo-ant-visko“ trendo šalininkų dažnai traktuojamas vienareikšmiškai – „popsas“! Kita vertus, ko gero sunku būtų perteikti tas emocijas, kurių kupina Opeth muzika, vien „growlintu“ vokalu. Be to, Mikael Åkerfeldt švarus vokalas paskutiniame darbe gerokai patobulėjęs. Taip pat naudojama daugiau harmonijos, suteikiančios kompozicijoms nemažai muzikinės erdvės ir jausmingumo.
Albumą sudaro dviejų tipo kompozicijos. Pirmąjį tipą sudaro šie kūriniai: Ghost of Perdition, The Baying of the Hounds, Beneath the Mire, Reverie/Harlequin Forest ir The Grand Conjuration. Tai sunkieji albumo kūriniai, nenusižengiantys ankstesnėms Opeth tradicijoms ir netgi jas papildantys.
Ghost of Perdition, pirmasis albumo kūrinys maloniai nuteikia jau nuo pačių pirmųjų gitarų rifų. Tačiau negaliu nepastebėti panašumo į kitos komandos, jau daugelį metų mindančios progresyviojo rock‘o takus, muziką. Praėjus maždaug 1min 06s po kūrinio pradžios prasideda tema, tiesiogiai apeliuojanti į bet ką iš Tool kūrybinės skrynelės. Panašumas yra tiesiog neįtikėtinas – tiek vokaline, tiek skambesio, tiek ir ritmine prasme. Viena laimė, kad šis momentas nėra kūrinio ašis ir tuoj pat grįžtama prie skambesio, būdingo tik Opeth‘ams. Žinoma, visuose kūriniuose, tarytum klausytojo ausiai pailsinti, vis išnyra ramūs akustiniai pasažai, sudarantys maloniai niūrią atmosferą.
Vienas iš keistesnių pirmojo tipo kūrinių – Beneath the Mire. Vos praėjus įžanginei mušamųjų partijai pasigirsta klavišai, kuriuos tikėčiausi išgirsti iš bet ko, bet tik ne iš Opeth. Sunku nustatyti melodijos kilmę, tačiau skambesys panašus į rytietišką. Ši keista, klavišų kuriama atmosfera persmelkia visą kūrinį ir daro jį vienu iš įsimintiniausių albume (nesakau, kad geriausiu;)).
Antrojo tipo kompozicijų sąrašas ganėtinai trumpesnis. Tai Atonement, Hours of Wealth bei Isolation Years. Tai ramesni kūriniai, albume atliekantys tam tikrą atpalaiduojantį vaidmenį. Pirmasis jų, Atonement, vėlgi kvepia įtaka iš pašalės. Klausant šios kompozicijos smegenyse nevalingai randasi paralelės su progresyvaus space rock‘o veteranais Pink Floyd, konkrečiau su jų 1968-ųjų kūriniu Set the Controls for the Heart of the Sun. Hours of Wealth, irgi priklausantis ramesniųjų kompozicijų tipui, taip pat turi tam tikrų asociacijų su minėtąja grupe, tačiau jame labiau jaučiamas ir Opeth‘iškumas. Paskutinysis albumo kūrinys – melancholiška baladė Isolation Years, vietomis primenanti netgi nieko bendro su sunkiąja muzika neturinčius norvegus A-Ha. Šis kūrinys puikiai tinka albumo užbaigimui ir palieka klausytoją malonioje muzikinėje ekstazėje.
Taigi, naujausias Opeth darbas tikrai maloni staigmena tiek ir užsikrėtusiems skepticizmu nuo Damnation, tiek ir ištikimiems grupės gerbėjams.
Vertinimas: 9/10
Opeth – Ghost Reveries (2005), Roadrunner Records
1. Ghost of Perdition (10:29)
2. The Baying of the Hounds (10:41)
3. Beneath the Mire (7:58)
4. Atonement (6:28)
5. Reverie/Harlequin Forest (11:39)
6. Hours of Wealth (5:21)
7. The Grand Conjuration (10:21)
8. Isolation Years (3:52)
Bendras grojimo laikas: 1val. 6min.
Review (c) www.gruodas.net

No comments: