Aghora - 2000 - Aghora

Geras bičiulis kažkada pasiūlė paklausyti kažko įdomaus ir neįprasto ir kaip tokio "reikalo" pavyzdį pateikė Cynic narių grupės Aghora 2000-ųjų metų to paties pavadinimo darbą, prieš tai dar perspėdamas, kad "tai ne metalas".

Pastarasis teiginys nėra toks ir tikslus - metalo kvapo ir skonio Aghora muzikoje tikrai netrūksta - sudėtingai karpyti gitaros rifai bei solo partijos neleidžia pamiršti kur grupės nariai pradėjo savo karjerą.

Tačiau tai irgi ne viskas. Aghora tematika remiasi rytų filosofija, kuri daro akivaizdžią įtaką ne tik grupės tekstams, bet ir pačiai muzikai. Šiuo atveju, metaliniai pasažai tėra tik nedidelė bendro skambesio dalis. Grupės muziką, iš esmės, būtų galima vadinti itin sunkia jazz/fussion atmaina, turinčia ir atmosferinių ambiento motyvų.

Ko gero labiausiai į ausį stringantis instrumentas - Sean Malone valdomas bosas, kuris nėra tik ritmo sekcijos dalis. Čia boso gitara yra tarsi atskiras ir tuo pačiu visa jungiantis komponentas.

Teigiamos albumo pusės - jau minėtos boso partijos, gražiai techniškos gitaros soluotės, smagiai karpyti rifai, bei man svetima, tačiau Aghora atveju labai maloniai susiklausanti muzikinė rytų filosofijos interpretacija.

Minusai - Danishta Rivero vokalas ryškiai per silpnas, neretai netgi tampa panašus į cypčiojimą. Džiugu, kad antrajame grupės albume vokalo partijas įdainavo jau kita vokalistė. Prie negiamų albumo pusių būtų galima priskirti ir suvedimą - nors visi instrumentai girdisi puikiai, skambesiui trūksta aštrumo, mušamieji pernelyg duslūs, sunkesni pragrojimai skamba lyg būtų įrašyti "per pagalvę".

Visgi, albumas tikrai vertas dėmesio ir nudžiugins ne vieno pakankamai netradicinės muzikos mėgėjo ausį.

Vertinimas: 8/10

Aghora - Aghora (2000), Dobles Productions

1. Immortal Bliss 04:52

2. Satya 05:55

3. Transfiguration 05:14

4. Frames 07:09

5. Mind's Reality 04:22

6. Kali Yuga 05:37

7. Jivatma 11:22

8. Existence 06:28

9. Anugraha 04:41

Bendras grojimo laikas: 55min., 40s.

Between The Buried And Me - 2007 - Colors

Iki susipažinimo su šia amerikonijos grupe net ir nebūčiau pagalvojęs, kad egzistuoja toks stilius kaip progressive metalcore. Nežinau, ar daugiau yra tokio stiliaus grupių, ir net nesu įsitikinęs, ar man tai yra įdomu, tačiau penktasis (!) studijinis šios penkeriukės albumas Colors tikrai žavi visais jame pateiktais muzikiniais aspektais. Iš esmės, tai daugiaingredientė muzikinė makalynė, tačiau, kad ir kaip bebūtų keista, itin vykusi.

Ko gero ryškiausiai viso albumo stilistiką demonstruoja man labiausiai patikę kūriniai - Sun of Nothing bei Ants in the Sky. Abi kompozicijos peržengia dešimties minučių ribą ir taip kokybiškai taškosi muzikiniais stiliais, kad net saldu. Nenupopsintas ir pakankamai agresyvus metalcore'as čia persipina su progresyviais pragrojimais, samba, jazz'u, akustiniais pasažais, (sąlyginai) elektronika ir country (!). Nei vienas muzikinis motyvas neatsiranda ne savo vietoje. Perėjimai iš vieno stiliaus į kitą tiesiog neįtikėtinai natūralūs ir nešokiruojantys.

Subjektyviai vertinu 10/10, tačiau TAI reikia išgirsti ir įvertinti patiems.

Between The Buried And Me - Colors (2007), Victory Records

1. Foam Born: a) The Backtrack 02:13

2. (b) The Decade of Statues 05:20

3. Informal Gluttony 06:47

4. Sun of Nothing 10:59

5. Ants in the Sky 13:10

6. Prequel to the Sequel 05:36

7. Viridian 02:51

8. White Walls 14:13

Bendras grojimo laikas: 1val., 04min.