Friday, April 18, 2008

Black Sabbath - 1989 - Headless Cross


Tai, ko gero, mano mėgiamiausias Black Sabbath diskas. Verta paminėti, kad apskritai nemėgstu Ozzio periodo Sabbath'ų, ir tam turiu net kelias priežastis. Pirmoji jų - būtent Ozzio vokalas, kuris mano ausiai maloniai skamba tik jo soliniuose darbuose. Antroji priežastis - patys kūriniai, kurie, pasak Tonny Iommi, buvo kuriami būtent turint omeny Ozzio vokalo galimybes (o gal ribas?), todėl tikroji, nevaržanti kūryba prasidėjo tik Ozziui palikus Sabbath'us. Beje, daugelio pirmosios eros kūrinių man daug maloniau klausyti "Live at Last" ar "The Cross Purposes Live" kontekste. Na, ir trečioji priežastis - itin nešvarūs, netvarkingi įrašai. Net ir patys geriausi gitariniai rifai skęsdavo netolygaus garso lygmens mušamųjų ar boso partijų chaose. Ką jau kalbėti apie "velniaižinkokią" "Paranoid" solo. Žinoma, galima viską suversti laikotarpiui, bet prisimenu pirmuosius Led Zeppelin diskus ir šitoks "atsifutbolinimas" atpuola.

Taigi, grįžkime prie paties disko. Tai antrasis Black Sabbath tvarinys su tinkamai Ronnie James Dio pakeitusiu vokalistu Tony Martin (bendradarbiavimo su Ian Gillan ar Glenn Hughes nelaikau pačiu geriausiu Sabbath'ų pasirinkimu).

Albumas prasideda intro "Gates of Hell", kurio, tiesą sakant, nesu normaliai girdėjęs, nes visada spaudžiu >>> mygtuką, kad galėčiau mėgautis tuo, kas padarė šį Sabbath'ų diską mano mėgiamiausiu. Taigi, titulinis, stogą raunantis gabaliukas. Iš esmės, kai "Headless Cross" išgirdau pirmąjį kartą, jis man visiškai nepatiko. Ir nepatiko būtent dėl tų priežasčių, dėl kurių dabar jį laikau tiesiog tobulu sunkiosios muzikos kūriniu. Pirmiausia ausims užkliūna keistoki, gal net kiek šypseną keliantys, tekstai - jau senokai Sabbath'ų kūryboje taip dažnai negirdėjau žodžių "satan" ar "devil". Visas albumas tiesiog persmelktas Vincent Price laikmečio siaubo filmų vaizdinių. Nors muzika to tiesiogiai ir neatspindi, visumoje tiesiog jaučiamas tas gotiškas siaubas, kuris yra labiau vizualiai gražus nei šiurpą keliantis. Tai ypač stipriai juntama tituliniame kūrinyje, bei "Devil and Daughter", "Black Moon", "Nightwing" ar "When Death Calls". Pastarasis kūrinys yra tiesiog tipiška devintojo dešimtmečio Sabbath'ų baladė, kurią geriausia yra apibūdinęs jau nebeegzistuojančios rock'o grupės Ugly Kid Joe vokalistas. Pasak jo, norėdamas paerzinti mamą, jis uždėdavo kokią nors Sabbath'ų baladę. Mama, žinoma, patikėdavo, kad tai gražus, melodingas, akustinis kūrinys ir tada - "BUM!", pasipila energingi gitarų rifai, agresyvesnis vokalas ir visi kiti metaliniai malonumai.

Gana akivaizdus ir efektyvus instrumentas šiame albume - klavišai. Galbūt dėl jų man pirmą kartą paklausius disko jis visiškai nepatiko - klavišiniai instrumentai čia palieka gana ryškų pop metalo ar glam rock'o prieskonį. Tačiau šis elementas su kiekvienu albumo perklausymu tiesiog suaugo manyje ir be jo, tiesą sakant, "Headless Cross" net neįsivaizduoju.

Taigi, daug nekalbant, šio disko tiesiog reikia klausyti. Net nežinau, ar tai gerai, ar blogai, bet jo trukmė - tik 40 minučių. kartais atrodo, kad norėtųsi kažko daugiau, tačiau ramina tai, kad ilgesnis albumas gal nebūtų buvęs toks tobulas.

Mano subjektyvus vertinimas - 10/10

No comments: