Wednesday, May 7, 2008

Iced Earth - 2008 - I Walk Among You (singlas)


Na, ne albumas, bet albumu jau kvepia. Nors, žinant Jon'ą, tai jis dar penkioliką kartų turėtų visą medžiagą permiksuoti, remasterinti ir pakeist vokalistą, kad būtų patenkintas.

Reikalas toks - vienas visiškai naujas gabalas, jau su sugrįžusiu Matt Barlow. Kūrinėlis pagal visus naujųjų IE standartus - nei geresnis, nei blogesnis.

Likę du (iTunes versijoje - trys) - perrašyti paskutinio albumo gabalai su Matt'u. Gal ir gerai, bet kažkaip nebemalonu klausyt - vos prieš metus Something Wicked trilogiją vietoj Matt'o perdainavo Ripperis, dabar vietoj Ripperio naujus gabalus perdainuoja Matt'as... Su visa derama pagarba, IE (tiksliau, ko gero, Jon'as) mane pradeda nervinti. Ir ne todėl, kad muzika nepatiktų... Tiesiog idiotiškai atrodo tas tąsymasis. O "The Clouding" (mano nuomone, vieną gražiausių paskutinio albumo dainų) galėjo palikt ramybėj.

Ne dėl muzikos, o tiesiog iš pykčio ir nusivylimo rašau 2/10

Iced Earth - I Walk Among You (2008), Steamhammer / SPV
1. I Walk Alone 04:00
2. Setian Massacre 03:44
3. The Clouding 09:13
Bendras grojimo laikas: 16min., 57s.

Friday, April 18, 2008

Black Sabbath - 1989 - Headless Cross


Tai, ko gero, mano mėgiamiausias Black Sabbath diskas. Verta paminėti, kad apskritai nemėgstu Ozzio periodo Sabbath'ų, ir tam turiu net kelias priežastis. Pirmoji jų - būtent Ozzio vokalas, kuris mano ausiai maloniai skamba tik jo soliniuose darbuose. Antroji priežastis - patys kūriniai, kurie, pasak Tonny Iommi, buvo kuriami būtent turint omeny Ozzio vokalo galimybes (o gal ribas?), todėl tikroji, nevaržanti kūryba prasidėjo tik Ozziui palikus Sabbath'us. Beje, daugelio pirmosios eros kūrinių man daug maloniau klausyti "Live at Last" ar "The Cross Purposes Live" kontekste. Na, ir trečioji priežastis - itin nešvarūs, netvarkingi įrašai. Net ir patys geriausi gitariniai rifai skęsdavo netolygaus garso lygmens mušamųjų ar boso partijų chaose. Ką jau kalbėti apie "velniaižinkokią" "Paranoid" solo. Žinoma, galima viską suversti laikotarpiui, bet prisimenu pirmuosius Led Zeppelin diskus ir šitoks "atsifutbolinimas" atpuola.

Taigi, grįžkime prie paties disko. Tai antrasis Black Sabbath tvarinys su tinkamai Ronnie James Dio pakeitusiu vokalistu Tony Martin (bendradarbiavimo su Ian Gillan ar Glenn Hughes nelaikau pačiu geriausiu Sabbath'ų pasirinkimu).

Albumas prasideda intro "Gates of Hell", kurio, tiesą sakant, nesu normaliai girdėjęs, nes visada spaudžiu >>> mygtuką, kad galėčiau mėgautis tuo, kas padarė šį Sabbath'ų diską mano mėgiamiausiu. Taigi, titulinis, stogą raunantis gabaliukas. Iš esmės, kai "Headless Cross" išgirdau pirmąjį kartą, jis man visiškai nepatiko. Ir nepatiko būtent dėl tų priežasčių, dėl kurių dabar jį laikau tiesiog tobulu sunkiosios muzikos kūriniu. Pirmiausia ausims užkliūna keistoki, gal net kiek šypseną keliantys, tekstai - jau senokai Sabbath'ų kūryboje taip dažnai negirdėjau žodžių "satan" ar "devil". Visas albumas tiesiog persmelktas Vincent Price laikmečio siaubo filmų vaizdinių. Nors muzika to tiesiogiai ir neatspindi, visumoje tiesiog jaučiamas tas gotiškas siaubas, kuris yra labiau vizualiai gražus nei šiurpą keliantis. Tai ypač stipriai juntama tituliniame kūrinyje, bei "Devil and Daughter", "Black Moon", "Nightwing" ar "When Death Calls". Pastarasis kūrinys yra tiesiog tipiška devintojo dešimtmečio Sabbath'ų baladė, kurią geriausia yra apibūdinęs jau nebeegzistuojančios rock'o grupės Ugly Kid Joe vokalistas. Pasak jo, norėdamas paerzinti mamą, jis uždėdavo kokią nors Sabbath'ų baladę. Mama, žinoma, patikėdavo, kad tai gražus, melodingas, akustinis kūrinys ir tada - "BUM!", pasipila energingi gitarų rifai, agresyvesnis vokalas ir visi kiti metaliniai malonumai.

Gana akivaizdus ir efektyvus instrumentas šiame albume - klavišai. Galbūt dėl jų man pirmą kartą paklausius disko jis visiškai nepatiko - klavišiniai instrumentai čia palieka gana ryškų pop metalo ar glam rock'o prieskonį. Tačiau šis elementas su kiekvienu albumo perklausymu tiesiog suaugo manyje ir be jo, tiesą sakant, "Headless Cross" net neįsivaizduoju.

Taigi, daug nekalbant, šio disko tiesiog reikia klausyti. Net nežinau, ar tai gerai, ar blogai, bet jo trukmė - tik 40 minučių. kartais atrodo, kad norėtųsi kažko daugiau, tačiau ramina tai, kad ilgesnis albumas gal nebūtų buvęs toks tobulas.

Mano subjektyvus vertinimas - 10/10

Monday, March 31, 2008

LAIKO MAŠINA: 2003m. TVAIKAS – ko gero galingiausias metų koncertas Šiaurės Lietuvoje

Jūsų dėmesiui - kuo tikriausias antikvaro pasakojimas.
Besirausdamas Ferrum'o senienų šabakštyne aptikau šį (ko gero vienintelį) mano rašytą reportažą iš renginio. Įdomus jis, žinoma, ne tiek mano, kaip rašeivos, klaviatūros (ne)įvaldymo įmantrybėmis, kiek pačia istorine verte. Bent jau man įdomu perskaityti kaip kažkada, kartais gal net ir pernelyg drąsiai, vertinau tam tikras sunkiasvores grupes bei prisiminti tikrai įspūdingą (ir ne itin blaivų) renginį.
Vienžo, visi kam įdomu tespaudžia čia. Dėl reportažo apačioje smulkiomis raidėmis nurodytų akivaizdžių priežasčių netalpinu paties straipsnio čia. Taigi, malonaus (tikiuosi) skaitymo!

Thursday, January 24, 2008

Aghora - 2000 - Aghora


Geras bičiulis kažkada pasiūlė paklausyti kažko įdomaus ir neįprasto ir kaip tokio "reikalo" pavyzdį pateikė Cynic narių grupės Aghora 2000-ųjų metų to paties pavadinimo darbą, prieš tai dar perspėdamas, kad "tai ne metalas".
Pastarasis teiginys nėra toks ir tikslus - metalo kvapo ir skonio Aghora muzikoje tikrai netrūksta - sudėtingai karpyti gitaros rifai bei solo partijos neleidžia pamiršti kur grupės nariai pradėjo savo karjerą.
Tačiau tai irgi ne viskas. Aghora tematika remiasi rytų filosofija, kuri daro akivaizdžią įtaką ne tik grupės tekstams, bet ir pačiai muzikai. Šiuo atveju, metaliniai pasažai tėra tik nedidelė bendro skambesio dalis. Grupės muziką, iš esmės, būtų galima vadinti itin sunkia jazz/fussion atmaina, turinčia ir atmosferinių ambiento motyvų.
Ko gero labiausiai į ausį stringantis instrumentas - Sean Malone valdomas bosas, kuris nėra tik ritmo sekcijos dalis. Čia boso gitara yra tarsi atskiras ir tuo pačiu visa jungiantis komponentas.
Teigiamos albumo pusės - jau minėtos boso partijos, gražiai techniškos gitaros soluotės, smagiai karpyti rifai, bei man svetima, tačiau Aghora atveju labai maloniai susiklausanti muzikinė rytų filosofijos interpretacija.
Minusai - Danishta Rivero vokalas ryškiai per silpnas, neretai netgi tampa panašus į cypčiojimą. Džiugu, kad antrajame grupės albume vokalo partijas įdainavo jau kita vokalistė. Prie negiamų albumo pusių būtų galima priskirti ir suvedimą - nors visi instrumentai girdisi puikiai, skambesiui trūksta aštrumo, mušamieji pernelyg duslūs, sunkesni pragrojimai skamba lyg būtų įrašyti "per pagalvę".
Visgi, albumas tikrai vertas dėmesio ir nudžiugins ne vieno pakankamai netradicinės muzikos mėgėjo ausį.
Vertinimas: 8/10
Aghora - Aghora (2000), Dobles Productions

1. Immortal Bliss 04:52
2. Satya 05:55
3. Transfiguration 05:14
4. Frames 07:09
5. Mind's Reality 04:22
6. Kali Yuga 05:37
7. Jivatma 11:22
8. Existence 06:28
9. Anugraha 04:41
Bendras grojimo laikas: 55min., 40s.

Monday, January 14, 2008

Between The Buried And Me - 2007 - Colors


Iki susipažinimo su šia amerikonijos grupe net ir nebūčiau pagalvojęs, kad egzistuoja toks stilius kaip progressive metalcore. Nežinau, ar daugiau yra tokio stiliaus grupių, ir net nesu įsitikinęs, ar man tai yra įdomu, tačiau penktasis (!) studijinis šios penkeriukės albumas Colors tikrai žavi visais jame pateiktais muzikiniais aspektais. Iš esmės, tai daugiaingredientė muzikinė makalynė, tačiau, kad ir kaip bebūtų keista, itin vykusi.
Ko gero ryškiausiai viso albumo stilistiką demonstruoja man labiausiai patikę kūriniai - Sun of Nothing bei Ants in the Sky. Abi kompozicijos peržengia dešimties minučių ribą ir taip kokybiškai taškosi muzikiniais stiliais, kad net saldu. Nenupopsintas ir pakankamai agresyvus metalcore'as čia persipina su progresyviais pragrojimais, samba, jazz'u, akustiniais pasažais, (sąlyginai) elektronika ir country (!). Nei vienas muzikinis motyvas neatsiranda ne savo vietoje. Perėjimai iš vieno stiliaus į kitą tiesiog neįtikėtinai natūralūs ir nešokiruojantys.
Subjektyviai vertinu 10/10, tačiau TAI reikia išgirsti ir įvertinti patiems.
Between The Buried And Me - Colors (2007), Victory Records

1. Foam Born: a) The Backtrack 02:13
2. (b) The Decade of Statues 05:20
3. Informal Gluttony 06:47
4. Sun of Nothing 10:59
5. Ants in the Sky 13:10
6. Prequel to the Sequel 05:36
7. Viridian 02:51
8. White Walls 14:13
Bendras grojimo laikas: 1val., 04min.