LAIKO MAŠINA: 2003m. TVAIKAS – ko gero galingiausias metų koncertas Šiaurės Lietuvoje

Jūsų dėmesiui - kuo tikriausias antikvaro pasakojimas.

Besirausdamas Ferrum'o senienų šabakštyne aptikau šį (ko gero vienintelį) mano rašytą reportažą iš renginio. Įdomus jis, žinoma, ne tiek mano, kaip rašeivos, klaviatūros (ne)įvaldymo įmantrybėmis, kiek pačia istorine verte. Bent jau man įdomu perskaityti kaip kažkada, kartais gal net ir pernelyg drąsiai, vertinau tam tikras sunkiasvores grupes bei prisiminti tikrai įspūdingą (ir ne itin blaivų) renginį.

Vienžo, visi kam įdomu tespaudžia čia. Dėl reportažo apačioje smulkiomis raidėmis nurodytų akivaizdžių priežasčių netalpinu paties straipsnio čia. Taigi, malonaus (tikiuosi) skaitymo!

Aghora - 2000 - Aghora

Geras bičiulis kažkada pasiūlė paklausyti kažko įdomaus ir neįprasto ir kaip tokio "reikalo" pavyzdį pateikė Cynic narių grupės Aghora 2000-ųjų metų to paties pavadinimo darbą, prieš tai dar perspėdamas, kad "tai ne metalas".

Pastarasis teiginys nėra toks ir tikslus - metalo kvapo ir skonio Aghora muzikoje tikrai netrūksta - sudėtingai karpyti gitaros rifai bei solo partijos neleidžia pamiršti kur grupės nariai pradėjo savo karjerą.

Tačiau tai irgi ne viskas. Aghora tematika remiasi rytų filosofija, kuri daro akivaizdžią įtaką ne tik grupės tekstams, bet ir pačiai muzikai. Šiuo atveju, metaliniai pasažai tėra tik nedidelė bendro skambesio dalis. Grupės muziką, iš esmės, būtų galima vadinti itin sunkia jazz/fussion atmaina, turinčia ir atmosferinių ambiento motyvų.

Ko gero labiausiai į ausį stringantis instrumentas - Sean Malone valdomas bosas, kuris nėra tik ritmo sekcijos dalis. Čia boso gitara yra tarsi atskiras ir tuo pačiu visa jungiantis komponentas.

Teigiamos albumo pusės - jau minėtos boso partijos, gražiai techniškos gitaros soluotės, smagiai karpyti rifai, bei man svetima, tačiau Aghora atveju labai maloniai susiklausanti muzikinė rytų filosofijos interpretacija.

Minusai - Danishta Rivero vokalas ryškiai per silpnas, neretai netgi tampa panašus į cypčiojimą. Džiugu, kad antrajame grupės albume vokalo partijas įdainavo jau kita vokalistė. Prie negiamų albumo pusių būtų galima priskirti ir suvedimą - nors visi instrumentai girdisi puikiai, skambesiui trūksta aštrumo, mušamieji pernelyg duslūs, sunkesni pragrojimai skamba lyg būtų įrašyti "per pagalvę".

Visgi, albumas tikrai vertas dėmesio ir nudžiugins ne vieno pakankamai netradicinės muzikos mėgėjo ausį.

Vertinimas: 8/10

Aghora - Aghora (2000), Dobles Productions

1. Immortal Bliss 04:52

2. Satya 05:55

3. Transfiguration 05:14

4. Frames 07:09

5. Mind's Reality 04:22

6. Kali Yuga 05:37

7. Jivatma 11:22

8. Existence 06:28

9. Anugraha 04:41

Bendras grojimo laikas: 55min., 40s.

Between The Buried And Me - 2007 - Colors

Iki susipažinimo su šia amerikonijos grupe net ir nebūčiau pagalvojęs, kad egzistuoja toks stilius kaip progressive metalcore. Nežinau, ar daugiau yra tokio stiliaus grupių, ir net nesu įsitikinęs, ar man tai yra įdomu, tačiau penktasis (!) studijinis šios penkeriukės albumas Colors tikrai žavi visais jame pateiktais muzikiniais aspektais. Iš esmės, tai daugiaingredientė muzikinė makalynė, tačiau, kad ir kaip bebūtų keista, itin vykusi.

Ko gero ryškiausiai viso albumo stilistiką demonstruoja man labiausiai patikę kūriniai - Sun of Nothing bei Ants in the Sky. Abi kompozicijos peržengia dešimties minučių ribą ir taip kokybiškai taškosi muzikiniais stiliais, kad net saldu. Nenupopsintas ir pakankamai agresyvus metalcore'as čia persipina su progresyviais pragrojimais, samba, jazz'u, akustiniais pasažais, (sąlyginai) elektronika ir country (!). Nei vienas muzikinis motyvas neatsiranda ne savo vietoje. Perėjimai iš vieno stiliaus į kitą tiesiog neįtikėtinai natūralūs ir nešokiruojantys.

Subjektyviai vertinu 10/10, tačiau TAI reikia išgirsti ir įvertinti patiems.

Between The Buried And Me - Colors (2007), Victory Records

1. Foam Born: a) The Backtrack 02:13

2. (b) The Decade of Statues 05:20

3. Informal Gluttony 06:47

4. Sun of Nothing 10:59

5. Ants in the Sky 13:10

6. Prequel to the Sequel 05:36

7. Viridian 02:51

8. White Walls 14:13

Bendras grojimo laikas: 1val., 04min.

The Vision Bleak - 2007 - The Wolves Go Hunt Their Prey

Tiesą sakant, paskutiniu metu beveik nesekiau sunkiosios muzikos horizonte kylančių naujienų (išskyrus keletą albumų, kurių laukimas tęsėsi ne vienerius metus), taigi naujausias vokiečių gotiško metalo atstovų The Vision Bleak albumas išniro prieš mane netikėtai kaip ledkalnis prieš „Titaniką“. Priešingai nei ledo luitas negabaritinio dydžio laivui, man šis netikėtumas anaiptol nebuvo nemalonus.
Šios dviejų narių grupės albumas savo skambesiu nemažai skiriasi nuo paskutiniojo dueto darbo Carpathia: a Dramatic Poem (2005). Jau tradiciniu tapęs mažumėlę pompastiškas nesvylantis vokiečių blynas šįkart riebiai įdarytas thrash ir melodic death metalo įtaka. Muzikoje mažiau simfoninių elementų, tačiau The Vision Bleak būdinga mįslinga, senus gerus siaubo filmus ir knygas menanti, atmosfera bei išskirtinė estetika išlaikyta visu šimtu procentų.
Prasidedantis beveik maršą menančiu intro (Amala & Kamala), albumas ryžtingai žygiuoja į triolių keliu grįstą Gothenburgišką She-Wolf, blastbeat‘ais prasidedantį tačiau ilgainiui sulėtėjantį The Demon of the Mire, tradiciškai tačiau maloniai skambančią egiptietiškais motyvais perpintą The Black Pharaoh trilogiją, pompastiškąjį The Eldrich Beguilement, ramiai prasidedantį, tačiau sprogstantį kaip nemaža parako statinaitė Evil is of Old Date ir puikiai albumo pabaigai tinkantį energingąjį By Our Brotherhood with Seth.
Taigi, vokiečių The Vision Bleak pateikta šiųmetinė staigmena tiesiog žavi savos stilistikos išlaikymu, mistine siaubo kūrybos estetika bei sveikintinu progresu. Tikrai vienas iš geresnių mano šiais metais girdėtų albumų.
Vertinimas: 10/10

The Vision Bleak – The Wolves Go Hunt Their Prey (2007), Prophecy Productions

1. Amala & Kamala (1:56)
2. She-Wolf (5:13)
3. The Demon of the Mire (6:42)
4. The Black Pharaoh: part 1 – The Introduction (3:21)
5. The Black Pharaoh: part 2 – The Shining Trapezohedron (5:10)
6. The Black Pharaoh: part 3 – The Vault of Nephren-Ka (6:02)
7. The Eldrich Beguilement (4:57)
8. Evil is of Old Date (4:50)
9. By Our Brotherhood with Seth (5:08)
Bendras grojimo laikas: 43min., 19s.

Forgotten Tomb - 2007 - Negative Megalomania

Paskutiniu metu populiarėjantis depresavaus juodmetalio požanris vos ne kasdien pasipildo naujomis savižudybę, nihilizmą ir mizantropiją „propaguojančiomis“ grupėmis, kurios turi tendenciją susidaryti iš... ehm... vieno žmogaus ir groti nuobodžiai vienodą bei monotonišką muziką.
Visgi, nepaisant to, yra gal šiek tiek daugiau nei keletas šio stiliaus komandų, kurios tikrai vertos dėmesio ir pagarbos. Viena iš jų – italai Forgotten Tomb. Paskutinį savo albumą išleidę prieš beveik ketvertą metų, muzikantai pagaliau pateikė negatyvių (juk to reikalauja stilius) klausytojų dėmesiui naujausią savo „perliuką“ – Negative Megalomania.
Kaip teigia ir patys muzikantai savo oficialioje internetinėje landynėje (http://www.forgottentomb.com/), albumas ganėtinai skiriasi nuo ligšiolinių grupės darbų. Pirmasis dalykas, akivaizdžiai krentantis į ausis – „švarūs“ vokalai. Jei anksčiau FT kūriniuose vyravo juodmetališki klyksmai, kartais dar „patobulinami“ deformavimu (kitaip tariant, „distortion‘u“), tai naujausiame italų albume jiems antrina vokalai, kuriuos dažniau sutiktume klasikinio roko ar sludge/doom kūriniuose. Jei dauguma atvejų „švaraus“ vokalo atsiradimas grupės muzikoje traktuojamas kaip muzikos lengvinimas ar priartinimas prie platesnės klausytojų auditorijos, šiuo atveju tai suteikia FT kūriniams papildomo muzikinio gilumo ir tarsi perkelia ją į naują erdvę. Kitas naujas elementas FT kūryboje – ritminių gitaros figūrų „diapazono“ praplėtimas. Negative Megalomania išgirsime ne tik jau įprastas šiai grupei dažniausiai lėtas juodmetalio gitaros partijas, bet ir nemažai greito black‘o elementų, primenančių FT demonstracinį albumą, taip pat klasikiniam rokui ar senam geram doom‘ui būdingų gitarinių partijų.
Bandysiu trumpai apžvelgti visus albumo kūrinius, kurių čia yra vos penki, tačiau net keturi iš jų trunka gerokai virš dešimties minučių.
Pirmasis kūrinys – A Dish Best Served Cold. Tai trumpiausias albumo kūrinys, tačiau jame kuo puikiausiai išdėstoma tai, ko reikia tikėtis iš likusiųjų. ADBSC prasideda ganėtinai energingu melodingu gitaros rifu, šiek tiek primenančiu Katatonia (gerąja prasme ir geraisiais laikais, žinoma), vėliau pereinama prie FT būdingo lėto, depresyvaus pasažo, nepamirštamas ir juodmetališkas indėlis.
No Rehab (Final Exit) – itin daug sludge metalo elementų turintis kūrinys, skoningai persipynęs su depresyviais, FT būdingais motyvais – tamsiomis, besivelkančiomis ritminėmis gitaros figūromis bei kankinio riksmą primenančiu vokalu. Būtent šiame kūrinyje pirmą kartą „išlenda“ ir „švarus“ vokalas.
Trečiasis, titulinis, albumo kūrinys yra ko gero mano mėgstamiausias. Vėlgi prasidedantis energingu, Katatonia menančiu, rifu, Negative Megalomania pasižymi puikiu priedainiu (priedainiai išvis nėra būdinga FT muzikos kompozicinė dalis), „skania“ gitaros soluote ir po jos sekančia nuostabia, lyg iš Necrophagia repertuaro plaukusia, ritmine gitaros figūra.
Vos prasidėjus The Scapegoat ir įstojus vokalui, kyla asociacijos tiek su Opeth, tiek ir su amerikiečiais sludge'riais Down. Visi šie panašumai sumažėja vos įsijungus „fūzuotai“ gitarai, tačiau neišnyksta viso kūrinio eigoje. Matuojant FT matavimo vienetais, šį kūrinį būtų galima drąsiai pavadinti balade.
Albumas užbaigiamas kompozicija Blood and Concrete, kuri yra ko gero artimiausia ligšiolinei FT kūrybai. Lėto ir depresyvaus metalo pasažai persipina su greitais juodmetališkais pragrojimais ir baigiasi melodinga „katatoniška“ gitaros partija.
Apibendrinant galima drąsiai teigti, kad naujasis Forgotten Tomb darbas Negative Megalomania puikiai pratęsė depresyvias grupės kūrybos tradicijas, jas papildydamas naujomis spalvomis ir šviežiais sąskambiais.
Vertinimas: 10/10

Forgotten Tomb, Negative Megalomania (2007), Avantgarde Music

1. A Dish Best Served Cold (7:49)
2. No Rehab (Final Exit) (11:47)
3. Negative Megalomania (11:40)
4. The Scapegoat (11:39)
5. Blood and Concrete (14:06)
Bendras grojimo laikas: 57min., 01sek.

Opeth - 2005 - Ghost Reveries

Vos pasirodžius 2003 metų albumui Damnation, daugelis sunkiosios muzikos mėgėjų negaišdami laiko iškart apšaukė grupę „nusivažiavimu“, „parsidavimu“ ir dar velniai žino kuo. Tiesa, pastarasis albumas tikrai buvo keistokas, beveik akustinis, tačiau ko gero būtent to ir siekė grupė (ar galėjo toks postūmis kūryboje įvykti „netyčia“?). Ir štai, lyg priešprieša paskutiniajam darbui, į pasaulio sunkiosios muzikos padangę, 2005-iesiems metams einant pabaigon, pakilo naujasis ekstremalaus progresyvaus metalo grupės albumas Ghost Reveries.
Vos pradėjus klausyti naujojo albumo vis labiau ryškėja faktas, kad grupė grįžo prie šaknų, arba bent jau prie to, kas buvo iki Damnation. Tiesa, sveriant albumą metaline „sunkumo“ prasme, jam šiek tiek trūksta tos jėgos ir death‘inio metališkumo, kurio buvo kupinas Deliverance (2002), tačiau daugelis kūrinių tikrai mažai kuo nusileidžia minėtajam albumui. Naujajame darbe ausį džiugina tai, kad muzika žengia koja kojon su progresyviojo metalo kanonais. Dauguma kompozicijų gana ilgos, tačiau nenuobodžios ir dinamiškos , stengiamasi vengti pernelyg ilgo tų pačių rifų kartojimo (būtent ši silpnybė ganėtinai sumažina debiutinio Opeth darbo vertę). Labai didelis pliusas yra palyginti nemaža gitaros solo partijų gausa (na, bent jau palyginus su ankstesniais albumais). Be to, soluotės, priešingai senesniems albumams, skamba ganėtinai originaliai ir apgalvotai, nebėra paprasto technikos rodymo ir plaukiojimo elementarių rifų diapazone.
Vienas labai pastebimas dalykas Opeth kūryboje yra tai, kad sulig kiekvienu albumu muzikoje atsiranda vis daugiau švarių vokalų. Šis faktas jau anksčiau minėtųjų „varymo-ant-visko“ trendo šalininkų dažnai traktuojamas vienareikšmiškai – „popsas“! Kita vertus, ko gero sunku būtų perteikti tas emocijas, kurių kupina Opeth muzika, vien „growlintu“ vokalu. Be to, Mikael Åkerfeldt švarus vokalas paskutiniame darbe gerokai patobulėjęs. Taip pat naudojama daugiau harmonijos, suteikiančios kompozicijoms nemažai muzikinės erdvės ir jausmingumo.
Albumą sudaro dviejų tipo kompozicijos. Pirmąjį tipą sudaro šie kūriniai: Ghost of Perdition, The Baying of the Hounds, Beneath the Mire, Reverie/Harlequin Forest ir The Grand Conjuration. Tai sunkieji albumo kūriniai, nenusižengiantys ankstesnėms Opeth tradicijoms ir netgi jas papildantys.
Ghost of Perdition, pirmasis albumo kūrinys maloniai nuteikia jau nuo pačių pirmųjų gitarų rifų. Tačiau negaliu nepastebėti panašumo į kitos komandos, jau daugelį metų mindančios progresyviojo rock‘o takus, muziką. Praėjus maždaug 1min 06s po kūrinio pradžios prasideda tema, tiesiogiai apeliuojanti į bet ką iš Tool kūrybinės skrynelės. Panašumas yra tiesiog neįtikėtinas – tiek vokaline, tiek skambesio, tiek ir ritmine prasme. Viena laimė, kad šis momentas nėra kūrinio ašis ir tuoj pat grįžtama prie skambesio, būdingo tik Opeth‘ams. Žinoma, visuose kūriniuose, tarytum klausytojo ausiai pailsinti, vis išnyra ramūs akustiniai pasažai, sudarantys maloniai niūrią atmosferą.
Vienas iš keistesnių pirmojo tipo kūrinių – Beneath the Mire. Vos praėjus įžanginei mušamųjų partijai pasigirsta klavišai, kuriuos tikėčiausi išgirsti iš bet ko, bet tik ne iš Opeth. Sunku nustatyti melodijos kilmę, tačiau skambesys panašus į rytietišką. Ši keista, klavišų kuriama atmosfera persmelkia visą kūrinį ir daro jį vienu iš įsimintiniausių albume (nesakau, kad geriausiu;)).
Antrojo tipo kompozicijų sąrašas ganėtinai trumpesnis. Tai Atonement, Hours of Wealth bei Isolation Years. Tai ramesni kūriniai, albume atliekantys tam tikrą atpalaiduojantį vaidmenį. Pirmasis jų, Atonement, vėlgi kvepia įtaka iš pašalės. Klausant šios kompozicijos smegenyse nevalingai randasi paralelės su progresyvaus space rock‘o veteranais Pink Floyd, konkrečiau su jų 1968-ųjų kūriniu Set the Controls for the Heart of the Sun. Hours of Wealth, irgi priklausantis ramesniųjų kompozicijų tipui, taip pat turi tam tikrų asociacijų su minėtąja grupe, tačiau jame labiau jaučiamas ir Opeth‘iškumas. Paskutinysis albumo kūrinys – melancholiška baladė Isolation Years, vietomis primenanti netgi nieko bendro su sunkiąja muzika neturinčius norvegus A-Ha. Šis kūrinys puikiai tinka albumo užbaigimui ir palieka klausytoją malonioje muzikinėje ekstazėje.
Taigi, naujausias Opeth darbas tikrai maloni staigmena tiek ir užsikrėtusiems skepticizmu nuo Damnation, tiek ir ištikimiems grupės gerbėjams.
Vertinimas: 9/10
Opeth – Ghost Reveries (2005), Roadrunner Records
1. Ghost of Perdition (10:29)
2. The Baying of the Hounds (10:41)
3. Beneath the Mire (7:58)
4. Atonement (6:28)
5. Reverie/Harlequin Forest (11:39)
6. Hours of Wealth (5:21)
7. The Grand Conjuration (10:21)
8. Isolation Years (3:52)
Bendras grojimo laikas: 1val. 6min.

Review (c) www.gruodas.net

The Vision Bleak - 2005 - Carpathia – A Dramatic Poem

Ko būtų galima tikėtis iš Empyrium sumanytojo ir įkvėpėjo Schwadorf‘o naujojo projekto? Ko gero kažko niūraus, melodingo, jausmingo ir persmelkto folkloru. Būtent toks apibūdinimas tiktų Empyrium muzikai. Tačiau naujasis Schwadorf‘o kūdikis yra ganėtinai kitoniškas. Taip, jis melodingas ir tamsus, jam nestinga niūrumo ir jausmingumo, tačiau atsisakyta vieno esminio Empyrium pagrindu tapusio elemento – europinio folkloro.
Taigi, prieš jus – gotikinio siaubo metalo grupė The Vision Bleak ir jų naujasis darbas Carpathia – A Dramatic Poem. Štai šioje vietoje iškyla klausimas, ar tokia grupė kaip TVB gali vadinti save horror metal stilių atliekančia komanda. Daugelio suvokimu, tikrasis siaubo metalas yra būtent tas, kurio lyrika ir senieji gore siaubo filmai – du neatsiejami dalykai. Tačiau TVB pasirinko kitokį baimės perteikimo kelia – romantiškąją siaubo pusę. Grupės lyrika seka tokių literatūros klasikų kaip H.P.Lovecraft ar E.A.Poe pramintais takais. Būtent šiuo aspektu grupė primena savo „kolegas“ iš Prancūzijos – jau nebeegzistuojančią gotikinio metalo grupę Notre Dame. Šioms abiems komandoms būdingas teatrališkas dramatiškumas, lengva „vampyriška“ ironija ir nemažas kiekis pompastikos, tiek ir muzikine, tiek ir lyrikos prasme.
Keisčiausias dalykas klausant naujausio TVB darbo yra tai, kad sunku jame rasti ką nors novatoriško. Nesakau, kad tai yra blogai. Iš esmės, geras ir skoningas įvairių grupių ir stilių mišinys jau pats savaime yra kažkas naujo. Vos pradėjęs klausytis disko nevalingai pasitikrinau, ar netyčia nesumaišiau plokštelių ir į grotuvą nesugrūdau ko nors iš Cradle Of Filth diskografijos. Orkestrinis intro tikrai primena šių britų stilistiką. Be to, ir perėjimas į antrąjį albumo kūrinį labai jau panašus į COF‘ų perėjimą iš „Satyriasis“ į „Gilded Cunt“. Na, gal čia tik man tokios asociacijos kyla.
Žygiuojam toliau. Antrasis disko kūrinys – „Secrecies of Darkness“. Va čia tai jau kuo tikriausia stilių makalošė. Posmelis grojamas vos ne elementariu punk stiliumi, melodija nepaprastai elementari. Be to, vokalas atlieka tokią pačią partiją kaip ir klavišiniai. Keistokas sumanymas. Būtent tokių „pokštų“ aš muzikoje ir nemėgstu. Viena laimė, kad kūrinys nėra tęsiamas ta pačia intencija. Tuoj po minėtosios punk‘iškosios dalies išnyra ganėtinai thrash‘ovas rifas, pagardintas moterišku vokalu ir Emperor‘iška orkestruote. Beje, beveik visos albumo orkestruotės primena šiuos simfoninio juodmetalio grandus. Labiausiai mane sužavėjęs šios kompozicijos aspektas – trumputė ištrauka iš žymiojo E.A.Poe kūrinio „The Raven“ („Once Upon a Midnight Dreary...“)
Trečiasis plokštelės kūrinys – „Carpathia“. Tai vidutinio tempo, trioliniu ritmu sugrota kompozicija, savo atmosfera primenanti 1926-ųjų metų B.Stoker‘io ekranizaciją „Nosferatu“. Niūrus gotikinis vokalas, tamsūs gitariniai rifai bei vaiduokliški klavišai pasąmonėje piešia vaizdinį karietos, vežančios nelaimėlį į nemirėlio grafo pilį.
Toliau – ko gero ramiausias albumo kūrinys „Sister Najade (The Tarn By The Firs)“. Ši kompozicija savo stilistika artimiausia gotikinio rock‘o kanonams ir labai stipriai primena suomius The 69 Eyes. Tai, ko gero nėra tokia jau ir teigiama savybė. Juolab, kad kūrinys gana monotoniškas, o priedainyje dominuojantis moteriškas vokalas, mano kuklia nuomone, nei šioks nei toks, galbūt kiek per drastiškas (jei tokį terminą galima pritaikyti vokalo srityje...).
Šeštasis ir septintasis kūriniai – tai dar vienas ganėtinai populiaraus tamsiosios muzikos atlikėjų tarpe H.P.Lovecraft‘o Kutulu mito perteikimas muzikinio kūrinio pavidalu. Šios dvi kompozicijos ko gero stipriausios albume, nusileidžiančios nebent tik paskutiniajam plokštelės kūriniui. „The Curse of Arabia“ – lėto tempo, beveik doom metal stiliaus kūrinys. Vienas iš įdomesnių momentų jame yra po pirmojo posmelio sekantis pamišėliškas vokalas, primenantis „Išprotėjusio Arabo“ „niūniavimą“. Šio kūrinio minusas tik tas, kad priedainis iki skausmo panašus į Tiamat „The Return of the Son of Nothing“ iš liūdnai pagarsėjusio albumo Judas Christ“. Septintoji kompozicija – „Kutulu!”. Klausant šio kūrinio į galvą skverbiasi mintis, kad paskutiniu metu sunkiosios muzikos pasaulyje pasidarė madinga dainose naudoti garsiąją Kutulu giesmę, arba bent jau jos fragmentą (prisiminkime jau minėtuosius Cradle Of Filth ir jų „Mother of Abominations“). Kita vertus, „Kutulu!“ tikrai stiprus kūrinys, pasižymintis nebloga kompozicija ir paskanintas gitaros soluote.
Paskutinė albumo kompozicija – „The Charm is Done“, prasidedantis akustiniu intro ir išaugantis į greitą kūrinį, dėl kurio nebūtų gėda daugeliui Gioteburgo stiliumi grojančių grupių. Kūrinyje gausu simfoninio metalo elementų, suteikiančių paskutinei tamsiosios romantikos dozei stiprumo ir gyvybiškumo.
Pabaigoje noriu šiek tiek užsiminti apie TVB vokalą, kuris buvo beveik nepaminėtas anksčiau. Keista, tačiau sunku vokalą vertinti gerai arba blogai. Taip, jis yra mišinys įvairių dainavimo stilių ir specifikų, vietomis panašėjantis į Moonspell, vietomis į My Dying Bride, The 69 Eyes ar net Arcturus. Tačiau būtų nuodėmė tai vadinti nuogu plagijavimu, kadangi tokio tipo vokalas yra vienas iš specifinių gotikinio metalo elementų. Be to, TVB atveju vokalas yra vienas iš įrankių, padedantis sukurti niūrią ir atšiaurią, tačiau tuo pačiu malonią ir romantišką atmosferą. Taigi, malonių šiurpuliukų klausant Carpathia – A Dramatic Poem.
Vertinimas: 8,5/10

Review (c) www.gruodas.net

Necrophagia - 2005 - Harvest Ritual Vol. 1

Vienos iš kontraversiškiausių Amerikos horror/gore metalo grupių Necrophagia kūrybinį kelią būtų galima suskirstyti į tris etapus. Pirmąjį etapą būtų galima pavadinti klasikiniu. Tada grupė grojo tradicinį death/thrash metalą, išleido keletą demo juostų bei vieną pilną albumą ir išsiskirstė. Antrąjį etapą būtų galima pavadinti Anton‘o Crowley (arba Philip Anselmo) etapu. Būtent tada grupės kūryboje atsirado jos vizitine kortele tapę gitariniai rifai bei gerokai pakito Necrophagia sielos Killjoy vokalo maniera. Trečiasis etapas galėtų įgauti ganėtinai keistą japonišką pavadinimą - Mirai Kawashima. Būtent toks vardas yra žmogaus, įnešusio ko gero didžiausią indėlį į Necrophagia. Šio klavišų meistro dėka grupės muzika galiausiai tapo tikru horror/gore muzikos šedevru, ne vien dėl klaikių kraujų permirkusių tekstų ar šiurpą keliančių kūrinių intro, paimtų tiesiai iš senų gore filmų, bet ir dėl neprilygstamų klavišų partijų, sukuriančių nepaprastai kraupią kompozicijų atmosferą.
Kol kas naujausias paskutiniojo etapo Necrophagia darbas yra šių metų derliaus albumas Harvest Ritual Volume I. Šį darbą drąsiai galima vadinti pačiu stipriausiu ir sunkiausiu grupės diskografijoje. Verta apžvelgti viską iš pat pradžių
Pirmasis albumo kūrinys, o tiksliau intro – „The World, The Flesh, The Devil“ – padeda klausytojui įsivažiuoti į tolimesnes vėžes ir leidžia lengvai nuspėti, kokia tematika vyraus visame albume. Neaiškiame muzikiniame fone skambantys atgaliniai balsai primena ritualinius šnabždesius, kurie pamažu perauga į antrąjį albumo kūrinį – „Dead Skin Slave“. Ši kompozicija visiškai nepanaši į nieką, ką Necrophagia yra anksčiau sukūrę. Kūrinys tiek gitaros rifais, tiek būgnų bei vokalo skambesiu labai primena vienos iš grupės gitaristų Frediablo solinį projektą Gorelord. Kompozicija yra tikrai stipri, turinti didelį potencialą sukelti headbanginimo vakarėlį. Greitas ir netgi kiek death‘ovas kūrinio tempas maždaug viduryje pasikeičia į lėtesnį, galbūt net doom‘išką, tačiau nei kiek ne mažiau vežantį ritmą, kuriuo ir užbaigiamas kūrinys.
Toliau skęsdami į gore beprotybę sutinkame „Unearthed“, kurinį, kuriame galiausiai pasigirsta gerąja prasme šiurpą keliantys sintezatoriaus garsai. Šis kūrinys gerokai lėtesnis, tačiau būtent tai ir padaro jį nepamainoma albumo dalimi. Klausydamasis tarsi regi šiurpulingų garsų fone iš kapų lipančius kraujo ištroškusius zombius. Skambai juokingai? Pabandykit šio kūrinio paklausyti naktį vienumoje ir suprasite, ką turiu galvoje ;)
Ketvirtasis albumo kūrinys – „Cadavera X“ – prasideda hipnotizuojančiu gitaros intro, kuris pamažu susilieja su beveik ritualiniu šnabždančiu vokalu, mistine klavišų partija ir paprastu gitariniu rifu. Ši kompozicija trunka šešias su puse minutės, ir nors joje tėra viso labo trys muzikinės temos, kūrinys nei kiek neatsibosta. Priešingai, jis vis labiau ir labiau nardina klausytoją į vaizduotės kuriamą siaubo ir baimės pasaulį. Tai labai retas atvejis, tačiau būtent šioje situacijoje pasąmonėje regimi kraujo, lavonų bei demonų vaizdiniai įgyja tam tikrą estetinį pavidalą, labai primenantį klasikinį siaubo filmą Hellraiser.
Po to seka ko gero „linksmiausias“ Necrophagia gabalas nuo „Cannibal Holocaust“ laikų. Tai „London 13 Demon Street“, prasidedantis grupės pristatymu kažkokioje radijo stotyje ir įvažiuojantis į tokį smagų rifą, kokio Necrophagia gerbėjai jau seniai nebuvo girdėję. Ko gero vienas iš įsimintinesnių momentų šiame kūrinyje yra po sintezatoriaus pragrojimo kompozicijos viduryje sekanti gitaros soluotė, kurių galima aptikti tik pirmajame grupės albume.
Po linksmos headbanginės beprotystės Necrophagia pamalonina klausytojus muzikine klasikinio siaubo filmo Texas Chainsaw Massacre muzikine interpretacija, kuris nei kiek „draivu“ nenusileidžia savo pirmtakui. Šis kūrinys paremtas daugiau gitaros rifais nei klavišais. Jų yra, bet ganėtinai mažiau nei kituose kūriniuose. Būtent šis sintezatoriaus „nepriteklius“ kompensuojamas sekančioje kompozicijoje – „Akumu“. Tai visiškai elektroninis, dvi minutes trunkantis kūrinėlis, dėl vokalo manieros vėlgi primenantis ritualinį motyvą.
Toliau – „Stitch Her Further“, beveik thrash‘ovai skambantis greitas kūrinys, prie kurio nagus yra prikišęs ne kas kitas, o Joey Jordison iš Slipknot. Vertas apmąstymų faktas, ar ne?;)
„Excommunicated“, devintoji albumo kompoziciją, prasideda ištrauka iš siaubo filmo ir gitariniu rifu, kuris tiesiog ir rėkia: „Khold!“. Tačiau tuoj pasigirsta rifai, kuriuos „išgimdyti“ galėtų tik Necrophagia. Be to, kūrinys paskanintas ištrauka iš to paties filmo kompozicijos viduryje, kas sukuria dar kraupesnę atmosferą. Kompozicija baigiasi lėtu rifu, šiek tiek panašiu į rifą jau skambėjusį antrojoje kompozicijoje.
Paskutiniajame, tituliniame kūrinyje, Necrophagia vėl mėgaujasi trumpa ištrauka iš siaubo filmo ir užkuria tokį metalinį pragarą, kokio galėtų pavydėti daugelis panašaus žanro grupių. Kūrinio vidury porą kartų galime išgirsti trumpus atmosferinius intarpus, po kurių vėl grįžtama prie headbanginti verčiančių rifų. Albumas baigiasi panašiais paslaptingais garsais, kokiais ir prasidėjo, tik šįkart vietoj šnabždėjimo girdime moterų klyksmus. Nelabai malonus jausmas?;)
Taigi, kol kas naujausias Necrophagia darbas Harvest Ritual Volume I kuo puikiausiai tęsia savo pirmtakų tradicijas, jas papildydamas ir patobulindamas. Tai puikus klasikinių 70-ųjų – 80-ųjų metų siaubo filmų garso takelis. Man itin sunku šį albumą vertinti objektyviai, nes ir pati recenzija byloja, kad esu pozityviai nusiteikęs Necrophagia linkme. Bet, bala jų nematė:
Vertinimas: 10/10

Necrophagia Harvest Ritual Volume I, Coffin Records, Seasons Of Mist
1. The World, The Flesh, The Devil (00:49)
2. Dead Skin Slave (3:54)
3. Unearthed (5:38)
4. Cadavera X (6:32)
5. London 13 Demon Street (5:06)
6. Return To Texas (5:47)
7. Akumu (2:08)
8. Stitch Her Further (5:24)
9. Excommunicated (5:39)
10. Harvest Ritual (6:37)
Bendras grojimo laikas: 47min., 38sek.

review (c) www.gruodas.net