Wednesday, March 28, 2007

Necrophagia - 2005 - Harvest Ritual Vol. 1



Vienos iš kontraversiškiausių Amerikos horror/gore metalo grupių Necrophagia kūrybinį kelią būtų galima suskirstyti į tris etapus. Pirmąjį etapą būtų galima pavadinti klasikiniu. Tada grupė grojo tradicinį death/thrash metalą, išleido keletą demo juostų bei vieną pilną albumą ir išsiskirstė. Antrąjį etapą būtų galima pavadinti Anton‘o Crowley (arba Philip Anselmo) etapu. Būtent tada grupės kūryboje atsirado jos vizitine kortele tapę gitariniai rifai bei gerokai pakito Necrophagia sielos Killjoy vokalo maniera. Trečiasis etapas galėtų įgauti ganėtinai keistą japonišką pavadinimą - Mirai Kawashima. Būtent toks vardas yra žmogaus, įnešusio ko gero didžiausią indėlį į Necrophagia. Šio klavišų meistro dėka grupės muzika galiausiai tapo tikru horror/gore muzikos šedevru, ne vien dėl klaikių kraujų permirkusių tekstų ar šiurpą keliančių kūrinių intro, paimtų tiesiai iš senų gore filmų, bet ir dėl neprilygstamų klavišų partijų, sukuriančių nepaprastai kraupią kompozicijų atmosferą.
Kol kas naujausias paskutiniojo etapo Necrophagia darbas yra šių metų derliaus albumas Harvest Ritual Volume I. Šį darbą drąsiai galima vadinti pačiu stipriausiu ir sunkiausiu grupės diskografijoje. Verta apžvelgti viską iš pat pradžių
Pirmasis albumo kūrinys, o tiksliau intro – „The World, The Flesh, The Devil“ – padeda klausytojui įsivažiuoti į tolimesnes vėžes ir leidžia lengvai nuspėti, kokia tematika vyraus visame albume. Neaiškiame muzikiniame fone skambantys atgaliniai balsai primena ritualinius šnabždesius, kurie pamažu perauga į antrąjį albumo kūrinį – „Dead Skin Slave“. Ši kompozicija visiškai nepanaši į nieką, ką Necrophagia yra anksčiau sukūrę. Kūrinys tiek gitaros rifais, tiek būgnų bei vokalo skambesiu labai primena vienos iš grupės gitaristų Frediablo solinį projektą Gorelord. Kompozicija yra tikrai stipri, turinti didelį potencialą sukelti headbanginimo vakarėlį. Greitas ir netgi kiek death‘ovas kūrinio tempas maždaug viduryje pasikeičia į lėtesnį, galbūt net doom‘išką, tačiau nei kiek ne mažiau vežantį ritmą, kuriuo ir užbaigiamas kūrinys.
Toliau skęsdami į gore beprotybę sutinkame „Unearthed“, kurinį, kuriame galiausiai pasigirsta gerąja prasme šiurpą keliantys sintezatoriaus garsai. Šis kūrinys gerokai lėtesnis, tačiau būtent tai ir padaro jį nepamainoma albumo dalimi. Klausydamasis tarsi regi šiurpulingų garsų fone iš kapų lipančius kraujo ištroškusius zombius. Skambai juokingai? Pabandykit šio kūrinio paklausyti naktį vienumoje ir suprasite, ką turiu galvoje ;)
Ketvirtasis albumo kūrinys – „Cadavera X“ – prasideda hipnotizuojančiu gitaros intro, kuris pamažu susilieja su beveik ritualiniu šnabždančiu vokalu, mistine klavišų partija ir paprastu gitariniu rifu. Ši kompozicija trunka šešias su puse minutės, ir nors joje tėra viso labo trys muzikinės temos, kūrinys nei kiek neatsibosta. Priešingai, jis vis labiau ir labiau nardina klausytoją į vaizduotės kuriamą siaubo ir baimės pasaulį. Tai labai retas atvejis, tačiau būtent šioje situacijoje pasąmonėje regimi kraujo, lavonų bei demonų vaizdiniai įgyja tam tikrą estetinį pavidalą, labai primenantį klasikinį siaubo filmą Hellraiser.
Po to seka ko gero „linksmiausias“ Necrophagia gabalas nuo „Cannibal Holocaust“ laikų. Tai „London 13 Demon Street“, prasidedantis grupės pristatymu kažkokioje radijo stotyje ir įvažiuojantis į tokį smagų rifą, kokio Necrophagia gerbėjai jau seniai nebuvo girdėję. Ko gero vienas iš įsimintinesnių momentų šiame kūrinyje yra po sintezatoriaus pragrojimo kompozicijos viduryje sekanti gitaros soluotė, kurių galima aptikti tik pirmajame grupės albume.
Po linksmos headbanginės beprotystės Necrophagia pamalonina klausytojus muzikine klasikinio siaubo filmo Texas Chainsaw Massacre muzikine interpretacija, kuris nei kiek „draivu“ nenusileidžia savo pirmtakui. Šis kūrinys paremtas daugiau gitaros rifais nei klavišais. Jų yra, bet ganėtinai mažiau nei kituose kūriniuose. Būtent šis sintezatoriaus „nepriteklius“ kompensuojamas sekančioje kompozicijoje – „Akumu“. Tai visiškai elektroninis, dvi minutes trunkantis kūrinėlis, dėl vokalo manieros vėlgi primenantis ritualinį motyvą.
Toliau – „Stitch Her Further“, beveik thrash‘ovai skambantis greitas kūrinys, prie kurio nagus yra prikišęs ne kas kitas, o Joey Jordison iš Slipknot. Vertas apmąstymų faktas, ar ne?;)
„Excommunicated“, devintoji albumo kompoziciją, prasideda ištrauka iš siaubo filmo ir gitariniu rifu, kuris tiesiog ir rėkia: „Khold!“. Tačiau tuoj pasigirsta rifai, kuriuos „išgimdyti“ galėtų tik Necrophagia. Be to, kūrinys paskanintas ištrauka iš to paties filmo kompozicijos viduryje, kas sukuria dar kraupesnę atmosferą. Kompozicija baigiasi lėtu rifu, šiek tiek panašiu į rifą jau skambėjusį antrojoje kompozicijoje.
Paskutiniajame, tituliniame kūrinyje, Necrophagia vėl mėgaujasi trumpa ištrauka iš siaubo filmo ir užkuria tokį metalinį pragarą, kokio galėtų pavydėti daugelis panašaus žanro grupių. Kūrinio vidury porą kartų galime išgirsti trumpus atmosferinius intarpus, po kurių vėl grįžtama prie headbanginti verčiančių rifų. Albumas baigiasi panašiais paslaptingais garsais, kokiais ir prasidėjo, tik šįkart vietoj šnabždėjimo girdime moterų klyksmus. Nelabai malonus jausmas?;)
Taigi, kol kas naujausias Necrophagia darbas Harvest Ritual Volume I kuo puikiausiai tęsia savo pirmtakų tradicijas, jas papildydamas ir patobulindamas. Tai puikus klasikinių 70-ųjų – 80-ųjų metų siaubo filmų garso takelis. Man itin sunku šį albumą vertinti objektyviai, nes ir pati recenzija byloja, kad esu pozityviai nusiteikęs Necrophagia linkme. Bet, bala jų nematė:
Vertinimas: 10/10

Necrophagia Harvest Ritual Volume I, Coffin Records, Seasons Of Mist
1. The World, The Flesh, The Devil (00:49)
2. Dead Skin Slave (3:54)
3. Unearthed (5:38)
4. Cadavera X (6:32)
5. London 13 Demon Street (5:06)
6. Return To Texas (5:47)
7. Akumu (2:08)
8. Stitch Her Further (5:24)
9. Excommunicated (5:39)
10. Harvest Ritual (6:37)
Bendras grojimo laikas: 47min., 38sek.



review (c) www.gruodas.net

No comments: